,,Mano tėvelių meilės istorija“

Mano tėvelių meilės istorija yra labai įdomi ir nepaprasta.

Viskas prasidėjo nuo vaikų darželio. Tėtis ir mama buvo labai geri draugai vaikų darželyje. Jie kartu švęsdavo gimtadienius, dažnai lankydavosi vienas pas kitą namuose. Mokykloje tėvai irgi buvo kartu, bet mokėsi skirtingose klasėse. Po mokyklos jie išsiskyrė, studijavo skirtinguose universitetuose. Po universiteto mama tapo orlaivių palydove, o tėtis – įmonės vadovu.

Vieną dieną tėčiui reikėjo išskristi į kitą šalį, į darbo komandiruotę. Po daugelių metų mama ir tėtis susitiko lėktuve, tarsi ant debesų! Lėktuve tėtis atpažino mamą, o mama atpažino tėtį. Po komandiruotės tėtis iš karto atvažiavo pas mamos draugę ir paprašė mamos telefono numerio. Taip mano tėvai pradėjo draugauti.
Galų gale įvyko mamos ir tėčio vestuvės. Po dviejų metų atsiradau aš. O dar po dviejų su pusė metų gimė mano sesė Daša.

Aš labai džiaugiuosi mūsų tokia gera ir gražia šeima!

Matisas
(Polina, 5b)

,,Įvykis, pakeitęs mano požiūrį į knygas''

Buvo mokslo metų pabaiga. Man grįžus iš mokyklos mama vėl liepė perskaityti trisdešimt puslapių tos neįdomios knygos! Tad aš ėjau į sesės kambarį jai skųstis, kaip aš nenoriu skaityti. Tada viskas ir nutiko.
Taigi, kaip ir sakiau, nuėjau pas sesę ir ėmiau jai skųstis. O ji tik ir tepasakė:
- Imk šitą knygą, gal ji tau patiks.
Aš atverčiau knygą ir įkvėpiau jos kvapo. Knyga kvepėjo nauju popieriumi ir cinamonu. Buvo vidutinio dydžio ir švelni kaip šilkas. Keista, bet ji atrodė nauja, nors prieš kokius trejus metus, prisiekiu, mačiau ją skaitant sesę. Balsiai perskaičiau jos pavadinimą:
- „ Žvalgo mokinys, Gorlano griuvėsiai ‘‘ .
Knyga mane sužavėjo ir aš ją nusprendžiau perskaityti.

Pirmą kartą skaitydama aš jaučiau malonumą. Skaitydavau aš ją, kada tik turėdavau laiko. Man ji taip patiko, todėl aš labai apsidžiaugiau, kai sesė pasakė, kad ta serija turi dvylika dalių! Aš, žinoma, labai liūdėjau, kai pabaigiau visą seriją , bet nutiko toks keistas dalykas. Aš niekada daugiau nebesiskundžiau nei mamai, nei sesei, kad man nesinori skaityti. Priešingai, man buvo gera skaityti ir aš krimtau knygas kaip kokia žiurkė.

Tad, mielas skaitytojau, dabar žinok, kad net ir vienas mažytis atsitikimas gali labai daug ką pakeisti.

Birkas

,,Sausainis“

Mano šeima labai norėjo auginti gyvūną, todėl apie tai daug pagalvoję, nusprendėme, kad mums labiausiai tiktų auginti jūrų kiaulytę. Nuvažiavę pas tokį dieduką iš viso būrio mes išsirinkom vieną labai mielą kiauliuką. Jis jį pavadino „stambiu patinu.

Namuose mes jį apgyvendinom dideliame narvelyje ir pavadinom jį Sausainiu, nes jis buvo rudas ir mielas . Po kelių dienų sužinoję, kad kiauliukams gyventi po vieną yra labai liūdna, mes jam nupirkome draugą- Čipsą. Iš pradžių jie visai gerai sugyveno, bet po kurio laiko pradėjo pyktis, kartais juos net tekdavo išskirti. Pešdamiesi jūrų kiauliukai ,,šaudosi‘‘ savo šlapimu. Kartą ir man teko būti „nušautu“, bet mano pasakojimas ne apie tai.

Ar žinojote, kad jūrų kiauliukai beveik visada ėda? Natūralu, kad mūsų Sausainis pradėjo storėti. Mes pagalvojom, kad jis persiėsdavo, taigi mes jam duodavom mažiau maisto, bet tai nepadėjo. Kai mano mama paėmė Sausainį, jis jai stipriai įkando, nors jūrų kiaulytės paprastai nesikandžioja, nebent jeigu suspaudi joms pilvą, kai jos laukiasi. Tai sužinojome iš interneto. Taigi mes pradėjom įtarinėti, kad ji yra ne stambus patinas, o stambi patelė.

Mūsų įtarimai buvo patvirtinti birželio 26d. 2018m., kai ji susilaukė trijų mielų jauniklių. Nuo tada Sausainis vadinamas Močia. Dabar mes auginame tris kiaulytes pateles, o patinams teko išsikraustyti pas senelius. Nes nenorėjome turėti kiauliukų fermos.

Anika
(Elijas, 5a)

,,Karantinas''

Vieną dieną, kai aš buvau ketvirtokė, žaidžiau mokyklos koridoriuje, kuris buvo pilnas įdomybių. Pertraukos metu mane ir bendraklasius mūsų gražioji, malonioji mokytoja Silvija pakvietė į klasę.

Ji pranešė, kad bus karantinas dvi savaites. Visi apsidžiaugė, pradėjo šaukti iš džiaugsmo, taip pat ir aš. Po pamokų visi susikrovė pratybas, knygas, sąsiuvinius, kitus daiktus ir laimingai išėjo, išvažiavo namo.
Kai buvo laikas mokytis nuotoliniu būdu, žymiai vėliau keldavomės nei anksčiau. Pirma savaitė buvo nuostabi: išsimiegodavome, pavalgydavome naminio maisto. Tačiau man antrą savaitę mokytis nuotoliniu būdu atsibodo. Buvo griežtos taisyklės, visur reikėjo vaikščioti su kaukėmis, negalima pamatyti draugų, šeimos narių, restoranai negalėjo dIrbti, nes už lango siautėjo virusas. Kai aš maniau, kad jau laikas sugrįžti į mokyklą, mama paskė, kad karantinas pratęstas. Buvau labai pikta ir nusiminusi, nes, mokantis prie kompiuterio, akis pradeda skaudėti, taip pat namie neturėdavau ką veikti, nes esu vienturtė, o tėvai turėdavo dirbti, bet visada stengdavausi susirasti veiklos.

Atėjo Velykų atostogos, galvojau, kad važiuosime pas senelius švęsti, nes visuomet taip darydavome. Tačiau to nepavyko įgyvendinti ir mes kartu su tėvais likome jas švęsti vieni. Po atostogų vėl teko mokytis nuotoliniu būdu. Na, bet man pavyko iškęsti iki vasaros atostogų. Vasarą nebebuvo karantino, todėl aš susitikau su draugais ir gerai praleidau dienas.

Pagaliau tapau penktokė, buvau laiminga, gavau gražią, violetinę palaidinukę, juodą sijoną ir švarką, tai buvo mano uniforma. Susipažinau su naujais bendraklasiais ir su nuostabiu klasės vadovu Gintaru. Mokėmės. Viskas ėjosi gerai, kol po atostogų sulaukėme baisios žinios apie antrąjį karantiną! Buvau labai pikta, kad vėl užsidarysime namuose ir turėsime mokytis prie kompiuterių ekranų. Tuomet atsiminiau ketvirtą klasę, kaip aš džiaugiausi ir galvojau, kad tai yra geriausias dalykas, nutikęs per mano ketverius mokslo metus. Vėliau protavau, kaip aš taip galėjau sumąstyti, juk tai toks blogas dalykas!

Mes mažiau išmokstame, gadiname akis, nematome draugų. Šią dieną aš manau, kad tai pats blogiausias įvykis ir tikiuosi, kad jis nesikartos.

Lota
(Smiltė, 5b)

,,Senelis vardu Poezija“

Vieną dieną man einant į biblioteką, pastojo kelią Senelis. Jis buvo senas, susikūprinęs, susiraukšlėjęs, ant veido, kaip piktžolės, veisėsi spuogai, o apsirengęs visai nekaip. Batai buvo purvini, paltas nušiuręs. Atrodė jis kaip kokia pabaisa. Bet kai kas patraukė mano akį. Ant jo palto buvo prisegtas ženklelis, ant kurio buvo užrašyta ,,Poezija“. Pasižiūrėjau į jį tokiu keistu žvilgsniu, šešėlis didelis krito ant manęs. Pasižiūrėjo jis į mane ir paklausė: ,,Kur, vaikeli, eini ?” Atsakiau: ,,Aaaa, einu į biblioteką paimti eilėraščių knygą savo sesei.” ,,Parodysiu tau, kur galima rasti daug eilėraščių ar poezijos kūrinių”, atsakė man Senelis Poezija . Palietė mane jis raukšlėta ranka ir staiga savo akimis pradėjau matyti tik juodą spalva. Kai atsibudau, gulėjau ant minkštos žolės, sušlapęs nuo žolės rasos, jaučiausi truputį sušalęs. Pakėliau galvą, pasidairiau į šonus ir šalia manęs stovėjo Senelis Poezija. Jis irgi į mane žvilgtelėjo ir paklausė: ,,Tai, sakei, kad ieškai poezijos knygų?” ,,Taip”, atsakiau, tačiau nelabai supratau, kas čia įvyko ar vyksta. Šalia manęs gulėjo lentelė, ant kurios parašyta: ,, Poezijos valdos “. Nesupratau, ar čia jo valdos? Senelis pradėjo eiti, o aš sekiau jį iš paskos. Jis man nebeatrodė toks baisus, griausmingas. Dabar senelis jau buvo visai laimingas, džiaugsmingas. Ėjome labai ilgai, tad pakeliui mačiau daug namų, žmonių, paukščių. Čia buvo visai kitas pasaulis. Pagaliau priėjome didelį pastatą. Senelis atidarė sunkias, dideles duris ir užėjome vidun. Užėjus į vidų pirmiausia man krito į akis užrašas ant stalo: ,,Bibliotekininkas - Poezija’’. Dar viena mįslė, tai ar jis dar ir bibliotekininkas? Įėjome į salę, kurioje buvo tūkstančiai lentynų, o ant jų buvo sukrauta milijonas įdomių knygų. Senelis pasakė: ,,Eik, paieškok knygos, kurios tau reikia. Nieko nepasakęs išėjau į knygos paiešką.
Vaikščiojau tarp lentynų labai ilgai, kol pagaliau radau knygą, kurios man reikėjo, tai ,,Poezija vaikams”.
Išėjęs iš bibliotekos aš supratau, kad jau turėsiu keliauti, bet Senelis pasakė: ,,Jei tau įdomu ir nori, gali čia dar kelias dienas pabūti. Savaitė šiame pasaulyje yra tik minutė realiame pasaulyje. Atsakiau jam: ,,Tai, aišku, dar pabūsiu”. Senelis nusišypsojo. Supratau, kad jis nėra toks, kaip atrodė pradžioje. Apsistojau viešbutyje,,Poezijos namai“. O čia ir vėl mįslė, ar tai pats Senelis yra šio nerealaus viešbučio šeimininkas ?

Praėjo savaitė. Jau turėjau išvykti, bet paklausiau Senelio: ,,Seneli, ar viskas priklauso tau? Ir šis pasaulis, ir viešbutis, ir biblioteka ir visi kiti dalykai?” ,,Taip, tu teisus”,- atsakė Senelis. Ir tada aš atsibudau. Sėdėjau ant gatvės, o pažiūrėjus į dangų supratau, kad aš jau grįžau į savo pasaulį. Mano delne buvo knyga, kurios niekada nereikės grąžinti į biblioteką ir raštelis su užrašu: ,,Kada nors dar tikrai susitiksime. Susitiksime poezijos pasaulyje…” Aš labai apsidžiaugiau ir jau laukiu naujo susitikimo.

Ronja
(Martynas, 5a)